Kaip išlikimo sąlygomis aš mokiausi gyventi
Опубликовал: Ajjana, 14-08-2021, 10:34, Психология 3-его тысячелетия / литовский / Личное / Pagalba sau, 1 747
ASMENINIS PATIRTIS
1998m, baigiantis mano asmeninei ir šeimyninei karmai, atsidūriau Vilniuje visiškai viena, svetimame mieste, be pažįstamų, draugų, be palaikymo ir be pinigų, turėdama tik siuntimą iš drabo biržos į šešių menėsių persikvalifikavimo kursus ir vietą bendrabutyje taip pat šešiems mėnesiams,
Kartą, kai man nepakeliamai skaudėjo dėl žeminančio jausmo, kuris kilo dėl visiško pinigų stygiaus ir negebėjimo jų užsidirbti, nuėjau į bažnyčią ir iš nevilties meldžiausi: “Viešpatie, Dieve gailestingasis, pasigailėk manęs. Vesk mane, mokyk mane. Padėk suprasti ir suvokti, ką gi aš darau ne taip? Ir ką man reikia pamatyti savyje ir priimti? Ištaisyti savyje? Ilgai raudojau, bet atsakymo tada taip ir neišgirdau.
Po 3 dienų pamačiau sapną, kuriame balsas plinas gailestingumo mane mokė, tai buvo nematoma būtybė.
“Paleisk savo lūkesčius. Viską. Ir kas be nutiktų gyvenime su tavimi, nesustodama kartok ir kartok maldas, dėkingumo žodžius už viską, kas vyksta su tavimi gyvenime. Netgi už tai, kad neturi galimybės pavalgyti. Kad ir kas bevyktų išorėje, netikėk savo ausimis, netikėk savo akimis. Tikėk Tikrąja Meilės Dvasia savyje ir kartok nepaliaujamai: “Myliu, Dėkoju.” Tai tavo išsigelbėjimas.
Įsisamonink kartą ir visam laikui, kad akimirksniu matomų pokyčių lūkesčiai pastiprinti baime, pagrįsti nepasitikėjimu Šviesa savyje, o tai reiškia, kad Jie pagimdo identiškas negatyvias situacijas.
Toks dėsnis: “panašus traukia panašų”. Tik sukaupęs savyje kritinę masę dėkingumo ir besąlyginės meilės viskam, ką sutinki savo kelyje, pajusi pokyčius ir tik vėliau tai pasireikš tavo gyvenime, fiziniame plane.”
Nubudusi viską užsirašiau.
Tai ką išgirdau sapne aš visuomet taikiau savo kasdieniame gyvenime.
Maldas, dėkingumo žodžius kartojau kas dieną, mėnesis po mėnesios, metai iš metų, ypač tomis akimirkomis kai buvau alkana, kai iš vidaus graužė baimė, kad atleis iš darbo, baimė, kad išmes į lauką, jei laiku nesumokėsiu nuomos ir daug kitų baimių, kurias turi daugelis žmonių.
Praėjus kuriam laikui radau darbą, tapo kiek lengviau. Po užsiėmimų eidavau plauti grindų, už tai gaudavau papildomai pinigų.
Paleisdama visus lūkesčius, priimdama viską, kaip yra, maldomis ir dėkingumo žodžiais neutralizavau mąstymo stereotipus. Tuo metu beveik neturėjau jokių ezoterinių žinių, tik intuityvus tikėjimas, stipri valia, kasdieniai užrašai dienoraštyje, savo reakcijų, minčių stebėjimas, užsispyrimas kartojant dėkingumo žodžius ir maldas. Labai greitai mano viduje atsirado įsitikinimas, paremtas giliu suvokimu to, kas vyksta, kad einu teisgingu keliu.
Vėliau ir fizinėje plotmėje pradėjo vykti stebuklai.
Pavyzdys: primas didelis stebuklas.
Iki termino, kai reikia sumokėti nuomą, liko kelios paros, o man trūko reikamos sumos, pasiskolinti nebuvo kur. Vakare, grįžus iš darbo aš pradėjau nepaliaujamai melstis “Tėve mūsų”. Taip ir užmigau su malda ir sapne taip pat meldžiausi.
Atsibudau su visiškai švaria galva, net pamiršau, kad trūksta pinigų nuomai ir kad šiandien mokėjimo diena. Pradėjau tvarkytis.
Netikėtas skambutis į duris. Atidarau. Ant slenksčio stovi jaunuolis iš vaikų namų, kuriam padėjau prieš du metus, palaikiau dvasiškai, kaip vyresnioji sesė, padėdama pažvelgti kitaip į gyvenimo sunkumus, pravedžiau kelis seansus, kai jis atėjo paskutinį kartą džiaugsmingas ir laimingas dėl permainų atėjusių į jo gyvenimą, jis pasakė: “Aš būtinai dar pas jus ateisiu, bet jau ne pagalbos ir ne tuščiomis rankomis”.
Aš nusijuokiau: “Šokolado atneši?”, - “Ne, daugiau”.
Tuomet aš tai priėmiau kaip juoką, nes jokio atlygio už pagalbą einančią per mane aš neėmiau.
Laikui bėgant pamiršau apie jį.
Džiaugsmingai šypsodamasis jis paklausė: “Galima į svečius? Arbata pavaišinsite? “
“Užeik. Pavaišinsiu, tik arbata be cukraus. Sėskis, pasakok”.
Jis papasakojo kaip po mūsų susitikimo jis patyrė didžiules permainas. Išvažiavo iš Vilniaus, o savaitę prieš, grįžo iš Vokėtijos, pamatęs mane sapne ir atėjo su dovana. Koks didelis buvo mano nustebimas, kai jis ant stalo padėjo 100 litų ir pasakė: “Tai mažiausia, ką galiu jums duoti už viską, ką dėl manęs padarėte.” Aš pravirkau, būtent 100 litų man ir trūko, kad sumokėčiau už buto nuomą. Dvi valandos iki šeimininko atėjimo įvyko stebuklas-atsakas į mano maldas.
Daug laiko man reikėjo, kad išmokčiau taip mąstyti.
Kiekvieną kartą eidama į parduotuvę ir pirkdama pieną su batonu, gaudavau kelis centus grąžos, aš garsiai su šypsena sakydavau: “O kokia aš turtinga, nusipirkau ko reikia ir dar gavau pinigų” Kasininkė šypsojosi ir aš su ja kartu.
Palaipsniui vis giliau ir giliau suvokdama: “Juk ištikrųjų aš gavau pinigų ir nesvarbu kiek, svarbu, kad jų pas mane yra, kaip ir tai, kas man yra reikalinga, būtina šiam momentui.”
Aš pamenu tą dieną, kai sakydama dėkingumo žodžius, pajaučiau džiaugsmo atnplūdį.
Atėjo gilus suvokimas:
“Juk aš tikrai viską turiu” Nors fiziniame plane neturėjau nieko. Vėliau aš suvokiau, ką reiškia tie žodžiai: “ Aš turiu viską”.
2000m.
Meilė Aumienė
vertė
Dovilė.
1998m, baigiantis mano asmeninei ir šeimyninei karmai, atsidūriau Vilniuje visiškai viena, svetimame mieste, be pažįstamų, draugų, be palaikymo ir be pinigų, turėdama tik siuntimą iš drabo biržos į šešių menėsių persikvalifikavimo kursus ir vietą bendrabutyje taip pat šešiems mėnesiams,
Kartą, kai man nepakeliamai skaudėjo dėl žeminančio jausmo, kuris kilo dėl visiško pinigų stygiaus ir negebėjimo jų užsidirbti, nuėjau į bažnyčią ir iš nevilties meldžiausi: “Viešpatie, Dieve gailestingasis, pasigailėk manęs. Vesk mane, mokyk mane. Padėk suprasti ir suvokti, ką gi aš darau ne taip? Ir ką man reikia pamatyti savyje ir priimti? Ištaisyti savyje? Ilgai raudojau, bet atsakymo tada taip ir neišgirdau.
Po 3 dienų pamačiau sapną, kuriame balsas plinas gailestingumo mane mokė, tai buvo nematoma būtybė.
“Paleisk savo lūkesčius. Viską. Ir kas be nutiktų gyvenime su tavimi, nesustodama kartok ir kartok maldas, dėkingumo žodžius už viską, kas vyksta su tavimi gyvenime. Netgi už tai, kad neturi galimybės pavalgyti. Kad ir kas bevyktų išorėje, netikėk savo ausimis, netikėk savo akimis. Tikėk Tikrąja Meilės Dvasia savyje ir kartok nepaliaujamai: “Myliu, Dėkoju.” Tai tavo išsigelbėjimas.
Įsisamonink kartą ir visam laikui, kad akimirksniu matomų pokyčių lūkesčiai pastiprinti baime, pagrįsti nepasitikėjimu Šviesa savyje, o tai reiškia, kad Jie pagimdo identiškas negatyvias situacijas.
Toks dėsnis: “panašus traukia panašų”. Tik sukaupęs savyje kritinę masę dėkingumo ir besąlyginės meilės viskam, ką sutinki savo kelyje, pajusi pokyčius ir tik vėliau tai pasireikš tavo gyvenime, fiziniame plane.”
Nubudusi viską užsirašiau.
Tai ką išgirdau sapne aš visuomet taikiau savo kasdieniame gyvenime.
Maldas, dėkingumo žodžius kartojau kas dieną, mėnesis po mėnesios, metai iš metų, ypač tomis akimirkomis kai buvau alkana, kai iš vidaus graužė baimė, kad atleis iš darbo, baimė, kad išmes į lauką, jei laiku nesumokėsiu nuomos ir daug kitų baimių, kurias turi daugelis žmonių.
Praėjus kuriam laikui radau darbą, tapo kiek lengviau. Po užsiėmimų eidavau plauti grindų, už tai gaudavau papildomai pinigų.
Paleisdama visus lūkesčius, priimdama viską, kaip yra, maldomis ir dėkingumo žodžiais neutralizavau mąstymo stereotipus. Tuo metu beveik neturėjau jokių ezoterinių žinių, tik intuityvus tikėjimas, stipri valia, kasdieniai užrašai dienoraštyje, savo reakcijų, minčių stebėjimas, užsispyrimas kartojant dėkingumo žodžius ir maldas. Labai greitai mano viduje atsirado įsitikinimas, paremtas giliu suvokimu to, kas vyksta, kad einu teisgingu keliu.
Vėliau ir fizinėje plotmėje pradėjo vykti stebuklai.
Pavyzdys: primas didelis stebuklas.
Iki termino, kai reikia sumokėti nuomą, liko kelios paros, o man trūko reikamos sumos, pasiskolinti nebuvo kur. Vakare, grįžus iš darbo aš pradėjau nepaliaujamai melstis “Tėve mūsų”. Taip ir užmigau su malda ir sapne taip pat meldžiausi.
Atsibudau su visiškai švaria galva, net pamiršau, kad trūksta pinigų nuomai ir kad šiandien mokėjimo diena. Pradėjau tvarkytis.
Netikėtas skambutis į duris. Atidarau. Ant slenksčio stovi jaunuolis iš vaikų namų, kuriam padėjau prieš du metus, palaikiau dvasiškai, kaip vyresnioji sesė, padėdama pažvelgti kitaip į gyvenimo sunkumus, pravedžiau kelis seansus, kai jis atėjo paskutinį kartą džiaugsmingas ir laimingas dėl permainų atėjusių į jo gyvenimą, jis pasakė: “Aš būtinai dar pas jus ateisiu, bet jau ne pagalbos ir ne tuščiomis rankomis”.
Aš nusijuokiau: “Šokolado atneši?”, - “Ne, daugiau”.
Tuomet aš tai priėmiau kaip juoką, nes jokio atlygio už pagalbą einančią per mane aš neėmiau.
Laikui bėgant pamiršau apie jį.
Džiaugsmingai šypsodamasis jis paklausė: “Galima į svečius? Arbata pavaišinsite? “
“Užeik. Pavaišinsiu, tik arbata be cukraus. Sėskis, pasakok”.
Jis papasakojo kaip po mūsų susitikimo jis patyrė didžiules permainas. Išvažiavo iš Vilniaus, o savaitę prieš, grįžo iš Vokėtijos, pamatęs mane sapne ir atėjo su dovana. Koks didelis buvo mano nustebimas, kai jis ant stalo padėjo 100 litų ir pasakė: “Tai mažiausia, ką galiu jums duoti už viską, ką dėl manęs padarėte.” Aš pravirkau, būtent 100 litų man ir trūko, kad sumokėčiau už buto nuomą. Dvi valandos iki šeimininko atėjimo įvyko stebuklas-atsakas į mano maldas.
Daug laiko man reikėjo, kad išmokčiau taip mąstyti.
Kiekvieną kartą eidama į parduotuvę ir pirkdama pieną su batonu, gaudavau kelis centus grąžos, aš garsiai su šypsena sakydavau: “O kokia aš turtinga, nusipirkau ko reikia ir dar gavau pinigų” Kasininkė šypsojosi ir aš su ja kartu.
Palaipsniui vis giliau ir giliau suvokdama: “Juk ištikrųjų aš gavau pinigų ir nesvarbu kiek, svarbu, kad jų pas mane yra, kaip ir tai, kas man yra reikalinga, būtina šiam momentui.”
Aš pamenu tą dieną, kai sakydama dėkingumo žodžius, pajaučiau džiaugsmo atnplūdį.
Atėjo gilus suvokimas:
“Juk aš tikrai viską turiu” Nors fiziniame plane neturėjau nieko. Vėliau aš suvokiau, ką reiškia tie žodžiai: “ Aš turiu viską”.
2000m.
Meilė Aumienė
vertė
Dovilė.
