Mėlyni takai, raudoni kilimai,
Tu apsirengus puošniai,
labai labai gražiai
Tavo akys spindi, iš tolo matos ,ryškiai.
Kai artėji prie manęs,
aš pasiduodu šiam žingsniui.
Aš suprantu, kad tai yra šventa...
Tik laiko klausimas
kada mes susiliesim rankom
Kada mes prisiliesim savo vidumi,
Kuris toks trapus, toks gilus,
kur paskęsti gali.
Panėręs visą galva
tu nebeliksi žmogus...
Nusiaves batus,
tu užeisi į namus
pas savus gerus draugus,
Kurie tau pasakys
"Ei zdarova seni besmegeni"!!!
Ko ne savas, ko tu tiek privalgęs
Prisėsk, pasedėk, atsikvėpk
ir nesiparink taip žiauriai/
Jie tave supranta,
nepasiduok zombiam
Nepasiduok tam blogiui,
kuris suvalgo sielą
Kuris išduoda tave
ir draugą kiemo
Ten gali surasti dieną.
Nevieną prabėgusią žiemą,
Kur šaltis sušaldo vandenį ledu,
Kur kai šilta gamta prabunda
ir dar be žiedų.
Kai paukštis skrenda
namo lyg be sparnų.
Tu jauti, jog gyvenimas klostosi,
lyg iš natų.
Svarbu, kad nebūtų tau labai baisu.
nors baimė yra svarbus dalykas-
Kaip oro gūsis rudenį pliką,
Kaip saulės šypsnis vasarą skaisčią
Kur susilieja dvi širdys
ir draugų ratas nesibaigia.
Svarbu būtų balansuoti be laiko,
Bet jo nesustabdysi,
juk žinai saiką.
Ilipsi į balą,
o gal kas pastums iš šono
Ir tu suprasi,
kad esi vistiek sausas.

Atidarysi vyno pusiau tokio
Papilstysi visiems .
kas nori,
O kas nenori,
gyvena su protu.
Jog negali aiškint šių tiesų garsiai,
Nes būsi pakartas ant šakos aikštei.
Tegul mes viską suprantam labai labai aiškiai
Bet negaliu aiškint, nebaigęs nieko, vaikštau.
Tomas21.07.2013.

---