Ko tavęs paklaustų Kūrėjas
Visi esame svarbūs
Kartą mokinys paklausė Mokytojo:
- Kodėl kartais aš jaučiuosi toks menkas?..
Mokytojas pakvietė mokinį į sodą:
- Pažiūrėk į augmeniją: vieni medžiai žemi, kiti – aukšti; šalia krūmai – ir tankūs, ir reti; gėlių įvairovė.. Ir nei vienas neklausia: “kodėl aš žemas ar ne toks tankus, o gal per aukštas?”
- Bet juk jie nemoka lygiuotis!
- Štai tu ir atradai atsakymą. Kuomet nesilygiuojama, tuomet ir menkumas, ir didybė išnyksta. Viskas tiesiog yra – tokie, kokie yra… Pažiūrėk aplink! Žolės stiebelis toks pat reikalingas, kaip ir ryški žvaigždė – be vieno iš jų pasaulis būtų skurdesnis. Visi reikalingi, kiekvienas savo vietoje, ir visi kartu yra puikūs. Tai organiška Vienybė: niekas nei menkesnis, nei svarbesnis.
Yra žmonės…
Yra žmonės – Gėlės. Su jais reikia būti atsargiems: prižiūrėti ir saugoti, nes jie trapūs ir pažeidžiami. Tačiau tas trapumas yra žavus – jie leidžia rūpintis savimi, ir besirūpinantys pasijunta stipriais.
Yra žmonės – Vėjai. Šiandien čia, rytoj ten: nieko pastovaus, tik besikeičiančios pramogos… Jie niekur ilgai neužtrunka.
Yra žmonės – Žali Slėniai. Su jais lengva ir ramu, su jais pamirštame savo sunkumus ir nurimstame. O ramybėje ir atsakymus kartais pamatome.
Yra žmonės – Bibliotekos. Iš jų visada yra ko pasimokyti, atverti sau naujus žinių horizontus…
Yra žmonės – Labirintai. Jie nenuspėjami: niekada nežinai, kas laukia už posūkio ir kur nuves bendravimas su jais. Ir kuo sunkesnė mįslė, tuo įdomesnis jos įminimo procesas…
Yra žmonės – Fejerverkai. Jų temperamentas trykšte trykšta, jie dovanoja šventės ir begalinio karnavalo pojūtį – kol pakaks jėgų…
Yra žmonės – Granitai. Su jais saugu – gali būti tikras, kad nieko nenutiks. Patikimi: į juos gali atsiremti sunkią akimirką.
Yra žmonės – Bedugnės. Žinai, kad blogai baigsis, bet taip ir traukia žvilgtelėti už ribos ir prisiliesti prie nežinomybės…
O yra žmonės – Briliantai. Tu žiūri į jį. Ir kaskart atsiveria ir sužvilga vis nauja savybė. O tu tiesiog žiūri ir žaviesi…
Ko tavęs paklaustų Kūrėjas
Jis neklaus tavęs, kokį turi automobilį. Jis paklaus – kiek neturinčių transporto žmonių pavežėjai.
Kūrėjas neklaus, kiek kvadratinių metrų tavo namuose. Jis paklaus – ar esi svetingas žmonėms.
Kūrėjas nepaklaus, kiek turi drabužių savo spintoje. Jis paklaus – ar padėjai neturinčiam rūbo.
Kūrėjas neklaus, kokį didžiausią atlyginimą gavai. Jis paklaus – ar ėjai į kompromisus su savo sąžine, kad jį gautum.
Jis nepaklaus, kokias pareigas užimi. Jis paklaus – ar tavo darbas naudingas žmonėms, ar atlieki jį nuoširdžiai.
Kūrėjas neklaus, kiek tu turi draugų. Jis paklaus – keliems žmonėms tu esi draugas.
Kūrėjas neklaus, ar turi įtakingų kaimynų. Jis paklaus – kaip tu elgiesi su savo artimaisiais ir aplinkiniais žmonėmis.
Kūrėjas nepaklaus, kiek kartų tu mylėjai. Jis paklaus – ar išmokai mylėti…
Kartą mokinys paklausė Mokytojo:
- Kodėl kartais aš jaučiuosi toks menkas?..
Mokytojas pakvietė mokinį į sodą:
- Pažiūrėk į augmeniją: vieni medžiai žemi, kiti – aukšti; šalia krūmai – ir tankūs, ir reti; gėlių įvairovė.. Ir nei vienas neklausia: “kodėl aš žemas ar ne toks tankus, o gal per aukštas?”
- Bet juk jie nemoka lygiuotis!
- Štai tu ir atradai atsakymą. Kuomet nesilygiuojama, tuomet ir menkumas, ir didybė išnyksta. Viskas tiesiog yra – tokie, kokie yra… Pažiūrėk aplink! Žolės stiebelis toks pat reikalingas, kaip ir ryški žvaigždė – be vieno iš jų pasaulis būtų skurdesnis. Visi reikalingi, kiekvienas savo vietoje, ir visi kartu yra puikūs. Tai organiška Vienybė: niekas nei menkesnis, nei svarbesnis.
Yra žmonės…
Yra žmonės – Gėlės. Su jais reikia būti atsargiems: prižiūrėti ir saugoti, nes jie trapūs ir pažeidžiami. Tačiau tas trapumas yra žavus – jie leidžia rūpintis savimi, ir besirūpinantys pasijunta stipriais.
Yra žmonės – Vėjai. Šiandien čia, rytoj ten: nieko pastovaus, tik besikeičiančios pramogos… Jie niekur ilgai neužtrunka.
Yra žmonės – Žali Slėniai. Su jais lengva ir ramu, su jais pamirštame savo sunkumus ir nurimstame. O ramybėje ir atsakymus kartais pamatome.
Yra žmonės – Bibliotekos. Iš jų visada yra ko pasimokyti, atverti sau naujus žinių horizontus…
Yra žmonės – Labirintai. Jie nenuspėjami: niekada nežinai, kas laukia už posūkio ir kur nuves bendravimas su jais. Ir kuo sunkesnė mįslė, tuo įdomesnis jos įminimo procesas…
Yra žmonės – Fejerverkai. Jų temperamentas trykšte trykšta, jie dovanoja šventės ir begalinio karnavalo pojūtį – kol pakaks jėgų…
Yra žmonės – Granitai. Su jais saugu – gali būti tikras, kad nieko nenutiks. Patikimi: į juos gali atsiremti sunkią akimirką.
Yra žmonės – Bedugnės. Žinai, kad blogai baigsis, bet taip ir traukia žvilgtelėti už ribos ir prisiliesti prie nežinomybės…
O yra žmonės – Briliantai. Tu žiūri į jį. Ir kaskart atsiveria ir sužvilga vis nauja savybė. O tu tiesiog žiūri ir žaviesi…
Ko tavęs paklaustų Kūrėjas
Jis neklaus tavęs, kokį turi automobilį. Jis paklaus – kiek neturinčių transporto žmonių pavežėjai.
Kūrėjas neklaus, kiek kvadratinių metrų tavo namuose. Jis paklaus – ar esi svetingas žmonėms.
Kūrėjas nepaklaus, kiek turi drabužių savo spintoje. Jis paklaus – ar padėjai neturinčiam rūbo.
Kūrėjas neklaus, kokį didžiausią atlyginimą gavai. Jis paklaus – ar ėjai į kompromisus su savo sąžine, kad jį gautum.
Jis nepaklaus, kokias pareigas užimi. Jis paklaus – ar tavo darbas naudingas žmonėms, ar atlieki jį nuoširdžiai.
Kūrėjas neklaus, kiek tu turi draugų. Jis paklaus – keliems žmonėms tu esi draugas.
Kūrėjas neklaus, ar turi įtakingų kaimynų. Jis paklaus – kaip tu elgiesi su savo artimaisiais ir aplinkiniais žmonėmis.
Kūrėjas nepaklaus, kiek kartų tu mylėjai. Jis paklaus – ar išmokai mylėti…