Tūkstantis rutuliukų kurie pakeis jūsų gyvenimą
Tai naudinga informacija, todėl kad sužinosi apie priemonę, kuri padeda stebėti savo gyvenimą iš šalies. Ji padės nepaleisti vėjais to, kas kiekvieno gyvenime yra svarbiausia. Istorija prasideda taip:
Prieš kelias savaites aš išsiviriau sau kavos, paėmiau rytinį laikraštį ir prisėdau paklausyti radijo. Perjunginėjant kanalus, netikėtai mano dėmesį prikaustė aksominis senuko balsas. Jis nerišliai kalbėjo apie tūkstantį rutuliukų. Aš susidomėjęs pagarsinau radiją ir patogiai įsitaisiau kėdėje.
– Gerai, – tarė senukas. – Galiu kirsti lažybų, kad jūs darbe esate labai užimti. Vakar, šiandien, rytoj. Ir tegul jums daug moka, bet už tuos pinigus jie perka jūsų gyvenimą. Pagalvokite. Jūs nepraleidžiate to laiko su mylimais žmonėmis ir artimaisiais. Nei už ką nepatikėsiu, kad jums būtina visą tą laiką dirbti, kad sudurti galą su galu. Jūs dirbate, kad patenkintumėte savo norus. Bet žinokite, kad tai uždaras ratas – kuo daugiau pinigų, tuo labiau jų norisi. Ir jūs dar daugiau dirbate, kad uždirbti dar daugiau. Reikia sugebėti vieną akimirką savęs paklausti: „Ar man tikrai yra būtinas tas ar kitas daiktas, pavyzdžiui, naujas automobilis?“. Ir dėl to jūs pasiruošę praleisti pirmąjį dukters šokių pasirodymą arba sūnaus sportines varžybas?
– Leiskite man papasakoti apie tai, kas realiai man padėjo išsaugoti ir prisiminti tai, kas mano gyvenime yra svarbiausia. – Ir jis pradėjo pristatyti savo „tūkstančio rutuliukų“ teoriją:
– Vieną gražią dieną aš sėdau ir skaičiavau. Vidutiniškai žmogus gyvena septyniasdešimt penkis metus. Aš žinau, kad kai kurie gyvena trumpiau, kiti ilgiau. Bet gyvena maždaug septyniasdešimt penkerius metus. Tada aš, septyniasdešimt penkis padauginau iš penkiasdešimt dviejų (tiek, kiek metuose yra sekmadienių) ir gavau trys tūkstančius devynis šimtus – tiek sekmadienių jūsų gyvenime. Kai apie tai susimąsčiau, man buvo penkiasdešimt penkeri.
Tai reiškė, kad aš jau pragyvenau du tūkstančius devynis šimtus sekmadienių. Man liko tik tūkstantis. Todėl aš nuėjau į žaislų parduotuvę ir nusipirkau tūkstantį nedidelių plastikinių rutuliukų. Subėriau juos visus į peršviečiamą indą. Po to kiekvieną sekmadienį aš ištraukdavau ir išmesdavau vieną rutuliuką. Ir pastebėjau, kad matydamas, kaip kaskart mažėja rutuliukų skaičius, ėmiau labiau vertinti tikrąsias gyvenimo vertybes.
Nėra galingesnės priemonės, nei stebėti kaip mažėja prabėgusių dienų skaičius! Dabar, paklausykite paskutinės mano minties šiandien, kuria norėčiau su jumis pasidalinti, prieš tai, kai apkabinęs savo mylimą žmoną eisime pasivaikščioti. Šį rytą, iš stiklinio indo, aš ištraukiau paskutinį rutuliuką… Todėl kiekviena išaušusi diena man – dovana. Aš dėkingai priimu ją ir dovanoju artimiesiems bei mylimiems žmonėms šilumą ir džiaugsmą. Žinote, aš manau, kad tai vienintelis būdas gyventi gyvenimą. Aš dėl nieko nesigailiu. Buvo malonu su jumis pakalbėti, bet man reikia skubėti pas savo šeimą. Tikiuosi, dar susiklausysim!
Aš susimąsčiau. Tikrai buvo, apie ką pagalvoti. Aš šiandien planavau trumpam nuvykti į darbą. Reikėjo padirbėti ties projektu. Vėliau, kartu su bendradarbiais, planavau eiti į klubą. Vietoje to, aš pakilau į viršų ir švelniu bučiniu pažadinau miegančią žmoną.
– Pabusk, mieloji. Važiuosime su vaikais į iškylą.
– Brangusis, kas nutiko?
– Nieko ypatingo. Tiesiog aš supratau, kad seniai kartu neleidome išeiginių. Ir dar…
Užsukime į žaislų parduotuvę. Man reikia nusipirkti tūkstantį plastikinių rutuliukų…
Prieš kelias savaites aš išsiviriau sau kavos, paėmiau rytinį laikraštį ir prisėdau paklausyti radijo. Perjunginėjant kanalus, netikėtai mano dėmesį prikaustė aksominis senuko balsas. Jis nerišliai kalbėjo apie tūkstantį rutuliukų. Aš susidomėjęs pagarsinau radiją ir patogiai įsitaisiau kėdėje.
– Gerai, – tarė senukas. – Galiu kirsti lažybų, kad jūs darbe esate labai užimti. Vakar, šiandien, rytoj. Ir tegul jums daug moka, bet už tuos pinigus jie perka jūsų gyvenimą. Pagalvokite. Jūs nepraleidžiate to laiko su mylimais žmonėmis ir artimaisiais. Nei už ką nepatikėsiu, kad jums būtina visą tą laiką dirbti, kad sudurti galą su galu. Jūs dirbate, kad patenkintumėte savo norus. Bet žinokite, kad tai uždaras ratas – kuo daugiau pinigų, tuo labiau jų norisi. Ir jūs dar daugiau dirbate, kad uždirbti dar daugiau. Reikia sugebėti vieną akimirką savęs paklausti: „Ar man tikrai yra būtinas tas ar kitas daiktas, pavyzdžiui, naujas automobilis?“. Ir dėl to jūs pasiruošę praleisti pirmąjį dukters šokių pasirodymą arba sūnaus sportines varžybas?
– Leiskite man papasakoti apie tai, kas realiai man padėjo išsaugoti ir prisiminti tai, kas mano gyvenime yra svarbiausia. – Ir jis pradėjo pristatyti savo „tūkstančio rutuliukų“ teoriją:
– Vieną gražią dieną aš sėdau ir skaičiavau. Vidutiniškai žmogus gyvena septyniasdešimt penkis metus. Aš žinau, kad kai kurie gyvena trumpiau, kiti ilgiau. Bet gyvena maždaug septyniasdešimt penkerius metus. Tada aš, septyniasdešimt penkis padauginau iš penkiasdešimt dviejų (tiek, kiek metuose yra sekmadienių) ir gavau trys tūkstančius devynis šimtus – tiek sekmadienių jūsų gyvenime. Kai apie tai susimąsčiau, man buvo penkiasdešimt penkeri.
Tai reiškė, kad aš jau pragyvenau du tūkstančius devynis šimtus sekmadienių. Man liko tik tūkstantis. Todėl aš nuėjau į žaislų parduotuvę ir nusipirkau tūkstantį nedidelių plastikinių rutuliukų. Subėriau juos visus į peršviečiamą indą. Po to kiekvieną sekmadienį aš ištraukdavau ir išmesdavau vieną rutuliuką. Ir pastebėjau, kad matydamas, kaip kaskart mažėja rutuliukų skaičius, ėmiau labiau vertinti tikrąsias gyvenimo vertybes.
Nėra galingesnės priemonės, nei stebėti kaip mažėja prabėgusių dienų skaičius! Dabar, paklausykite paskutinės mano minties šiandien, kuria norėčiau su jumis pasidalinti, prieš tai, kai apkabinęs savo mylimą žmoną eisime pasivaikščioti. Šį rytą, iš stiklinio indo, aš ištraukiau paskutinį rutuliuką… Todėl kiekviena išaušusi diena man – dovana. Aš dėkingai priimu ją ir dovanoju artimiesiems bei mylimiems žmonėms šilumą ir džiaugsmą. Žinote, aš manau, kad tai vienintelis būdas gyventi gyvenimą. Aš dėl nieko nesigailiu. Buvo malonu su jumis pakalbėti, bet man reikia skubėti pas savo šeimą. Tikiuosi, dar susiklausysim!
Aš susimąsčiau. Tikrai buvo, apie ką pagalvoti. Aš šiandien planavau trumpam nuvykti į darbą. Reikėjo padirbėti ties projektu. Vėliau, kartu su bendradarbiais, planavau eiti į klubą. Vietoje to, aš pakilau į viršų ir švelniu bučiniu pažadinau miegančią žmoną.
– Pabusk, mieloji. Važiuosime su vaikais į iškylą.
– Brangusis, kas nutiko?
– Nieko ypatingo. Tiesiog aš supratau, kad seniai kartu neleidome išeiginių. Ir dar…
Užsukime į žaislų parduotuvę. Man reikia nusipirkti tūkstantį plastikinių rutuliukų…