Su kuo maloniau bendrauti?

Su kuo maloniau bendrauti?

Su kuo maloniau bendrauti, su save laikančiu dvasiniu ieškotoju, ar su "paprastu" žmogumi, pvz., nevegetaru ir pakeliančiu taurelę per šventes?

Būti vegetaru ir nevartoti alkoholio duoda geresnę sveikatą, daugiau pozityvios energijos,
žinoti dvasinius tekstus ir dėsnius atveria suvokimus ir naujus horizontus.
Kartu dvasinių tekstų išmanymas, sveikas maistas negarantuoja ir netgi gali visiškai nenuvesti link dvasinų savybių - paprastumo, tikrumo, o gali nuvesti į didelį ("dvasinį") išdidumą, kitų teisimą, bet jau ne išorėje žodžiais, o viduje mintyse. Todėl dažnai žmogus, kuris "iki dvasinio tobulėjimo" ir dvasinių žinių gavimo elgėsi išore vienaip ar kitaip nesąmoningai, nedorybingai, gavęs dvasines žinias, jis dabar žino, kaip nepalanku elgtis išorėje, bet viduje pas tokį dvasinį ieškotoją niekas nepasikeičia, ar netgi pablogėja padėtis, nes dvasinė praktika visa, kas giliai nešvaru, ima "kelti", tam, kad susivokti ir transformuoti.
Jis gi dėl išaugusių dvasinių žinių savo mintyse, savo viduje tampa labai arogantiškas, teisiantis savo mintimis kitus, išdidus, nes mano žinantis visus dėsnius jau, o išorėje demonstruoja nuolankumą. T.y. keičiamasi išore, bet ne vidumi. Gaunasi toks keistas ir labai nemalonaus skonio "mišinys" - dirbtinis nuolankumas išorėje, kaip teatre, o išdidumas ir arogancija viduje.
Tuomet dažnai tokį žmogų "sprogdina" tas mišinys, ar per gyvenimo aplinkybes, ar jisai blaškosi, keičia savo dvasines kryptis, jaučiasi nusivylęs, bet jeigu jis neleidžia sau keistis viduje, nenori pripažinti to, ką dvasinė praktiką jam "pakelia", niekas išorėje nesikeičia. Apie tai neseniai kalbėjau ir su vienu žinomu dvasiniu mokytoju, ir su išsilavinusiu užimančiu aukštą socialinę padėtį žmogumi, ne "dvasiniu ieškotoju". Jie abu minėjo tą patį - su "paprastu" žmogumi būna kartais daug maloniau bendrauti, nes jis tikras, nuoširdus, ko nepasakysi dažnai apie "dvasinius ieškotojus", pasimetusius savo netikrume ir "dvasiniame išdidume".

Dvasinė praktika - tai kaip kalnas, reikia ne tik patį kalną pilti, bet ir jo šlaitus stiprinti, kitaip iš birios medžiagos supiltas kalnas bus netvirtas.
O kalno šlaitai - tai tikras, o ne dirbtinis, paprastumas, tikras, o ne tik išore demontruojamas, nuoširdumas, tikras, o ne tik išore demontruojamas, nuolankumas, kantrybė, gailestingumas, atjauta ir kitos labai svarbios savybės.
Todėl senovėje, prieš duodant dvasines žinias, ieškotojas kelis metus dirbo tik su savo išdidumu-nuolankumu, jo net neprileisdavo prie žinių, nei prie ceremonijų ar pan. Kitaip, priartėjės prie dvasinės praktikos, jis tik pakenks sau, išaugindamas didelį dvasinį išdidumą. Tą žinojo ir žino visos dvasinės tradicijos ir visi mokytojai.
Šiuolaikiniame laikmetyje, dvasiniams mokslams tapus prieinamiems visiems, ir nebelikus "filtro", kuriuo atsijojami nekantrūs, išdidūs ir pan.,
žmogus gauna stiprius mokymus, bet rezultatas palieka kartais labai nemalonus savo "skoniu".

Ką daryti?


Dvasinė praktika, ją praktikuojant, būtent pakelia visas nemalonias savybes iš vidaus kiekvieno žmogaus,, bet jei "dvasinis ieškotojas" nepasiruošęs to sau pats pripažinti, o gyvo mokytojo neturi ar jo neklausia/neklauso, geriau jam gal palaukti su "ieškojimais", kitaip nežinia, kur tai ves.
Dvasinė praktika - gilus, keičiantis psichiką ir gyvenimo įvykius dalykas, ji gi šiais laikais naudojama ir tam, kad tiesiog gyventi būtų linksmiau, maloniau ir pan. Ok, gyventi linksmiau yra gerai, bet reikia tuomet priimti ir suprasti ir dvasinės praktikos "šalutinius reiškinius", tą procesą, kuri ji "pakelia" žmogaus viduje.. Be tikrumo ir paprastumo toli į priekį nenueinama, o gali būti net ir priešingai.

Linkiu visiems laimės !
Dalia Beata Kasmauskaite

Dalintis Facebook
Tu esi neregistruotas šioje svetainėja
Prašome užsiregistruoti arba prisijungtit


Į viršų