Mokyklų REFORMA - ji įmanoma tik priėmus tą naują pasaulėžiūrą.
Опубликовал: Ajjana, 5-02-2015, 20:53, Pagrindinė / Media / Психология 3-его тысячелетия, 6 073
6dalis
Lilija Talmantienė
Mirties n ė r a . SĄMONĖ NIEKADA NEMIRŠTA. Yra tik jos išlipimas iš automašinos ir p e r ė j i m a s į kitą būvį - su visu jai priklausančiu ‚agregatu‘ – su siela ir visa subtilesniųjų kūnų struktūra. Taigi mirtis - tai tik išlipimas iš bio-automobilio, kuriame judėdama ji prisirinko naujų įspūdžių, naujų patirčių. ( Jas, kaip ta atrajojanti karvė – geras gyvulėlis – anapus ir virškiname , kad kitame įsikūnijime, sugromulavę visas savo prisirytas patirtis, iš jų pagamintume kiek didesnio ‚kaloringumo“ – suprask: didesnės išminties - pienelį ... kuriuo jau galėtų pasigardžiuoti ir kiti. Tačiau dar nesubrendusi telyčaitė niekaip to pieno nepajėgi savyje pagaminti...)
Nutarusi vėl Žemėn sugrįžti, siela priima naują mokymosi programą ir toliau tęsia savo patirčių kaupimą- augimą, inkarnuodamasi vėl... Taip ir vyksta nuolatinis, pats tikrasis mokymasis...
Tą akivaizdžiai įrodo kad ir tokios dvi skirtingos patirtys, kaip viena po kitos pasirodžiusios knygos: pirma - Anitos Moorjani (tark: Murdžani), aprašyta jos knygoje „Miriau, kad tapčiau savimi“.(Mijalba, Kaunas 2013m ), o kitais metais jau minėto Ebeno Aleksanderio. Tiesa, šie du autoriai tiesiogiai nenagrinėja reinkarnacijos klausimo, bet jį galite rasti kitose knygose, aprašančiose ampiečių (paaiškinimas žemiau) patirtis. Jas jau nagrinėja mokslininkai. Mano žinojimu, pati naujausia ir kol kas geriausia ta tema parašyta knyga yra LESSONS FROM THE LIGHT, Kenneth Ring, PH.D. –bendrautorė Evelyn Elsaesser Valarino. (2000, First Moment Point Press).
Kenneth Ring – psichologijos profesorius, dabar Emeritus, kuris pirmas Konektikuto universitete vedė anapusinių patirčių tyrinėjimo kursą studentams. Jis ir įkūrė tarptautinę NDE- lietuviškai AMP ––studijų asociaciją ir žurnalą, kuriame yra spausdinami moksliniai straipsniai ta tema. Įdomu, kad jau gimė ir žodiniai naujadarai iš NDE, kaip antai žmonės, kurie tą patirtį turi vadinami NDEr arba NDErs ( lietuviškai būtų ampietis ir ampiečiai - skamba visai neblogai.)
Savo naujausioje knygoje (o jų parašė jau tris) profesorius Kenneth Ring siekia tikslo išryškinti k o k i a s p a m o k a s mes , nepatyrusieji AMP, turėtume išmokti iš tų ampiečių. Pirma
džiugi žinai ta, kad „ten“ niekas mūsų už nieką n e k a l t i n a . Kaip galima kaltinti tą, kuris dar tik auga ir daro klaidas? Tai juk tik augimo procesas... Tikra tai, kad iš klaidų mokomės...
Todėl visiems yra būtina iš savo klaidų mokintis ir b ū t i n a sau pačiam - ir kitiems a t l e i –
s t i. Mano supratimu – jokių nuodėmių nėra... Yra tik n e i š m a n y m o gimdomos klaidos, tarnaujančios mūsų augimui – jos tarsi „tręšiantis mėšlas“, iš kurio ir išaugame, kaip tas Lotosas iš savo dumblo...
Tačiau grįžkime prie Anitos ir Ebeno patirčių.
Anitos sąmonė jos perėjimo metu buvo visiškai kitokio lygmens nei neurochirurgo Ebeno, kuris tvirtai sėdėjo materialistinėj pasaulėžiūroj. Anitos sąmonė buvo žymiai platesnė nei jo, nebuvo veikiama vien tik mokslinio materializmo, nes ji augo Honkonge indų šeimoje, bet buvo veikiama ne tik indiškosios kultūros, bet dar dviejų kitų – kinų ir europinės. Anita gavo europietišką išsimokslinimą, bet neatmetė ir indų dievų pasaulio... Taigi, jos sąmonė jau nuo pat atsidūrimo anapusybėje pradžios turėjo kur kas platesnį ir galingesnį diapazoną nei Ebeno sąmonė.
Mano supratimu, tai paaiškina jų abiejų tokią skirtingą pradinę patirtį, patekus į labai skirtingą anapusinį būvį pačioje pradžioje. Anitos sąmonė buvo pajėgi aprėpti visas plotmes – ir anapusinį, ir žemiškąjį pasaulius. Kur tik ji nukreipdavo savo sąmonės fokusą – tą ir matydavo ir žinodavo. Tačiau Ebenas komos būsenoje pačioje pradžioje atsiduria a m e b o s egzistavime. Ir tūno joje tol, kol jam „atsibosta“. Gana. Tada daro šuolį į kirmino būvį... ir tt. Kol, pagaliau, visiems tarpiniams būviams a t s i b o d u s , atsiduria ŠVIESOJE... kaip ir Anita. Bet Šviesos pasauliuose taip pat yra sluoksniai ir įvairiausi niuansai. Ir vyrauja taip pat „traukos dėsnis“ – tave pagaliau pritrauks tas subtiliojo pasaulio sluoksnis - arba dimensija- kuriai tu būsi plačiausiai atsivėręs gyvendamas čia, žemėje...ir su kurio vibracijų dažniu susiderins tavo sąmonės virpesiai. Tai taip vadinamas Rezonanso dėsnis. Panašiu principu ir žmonės būriuojas Žemėje, argi ne?
Visa tai būtų galima labai l e n g v a i vaikams paaiškinti, ir nereikėtų j o k i ų milijonų švaistyti visiškai nepajėgioms ką nors pakeisti grupėms ar „naujoms programoms“ kurti. Beprasmiška. Senų pažiūrų platforma jau seniai a t g y v e n o ir yra totaliai disfunkcinė!!!. Visos pastangos kurti ką nors nauja remiantis šiomis b e v i l t i š k a i pasenusiomis pažiūromis, yra statymas ant pelkės, į kurią viskas ir grimzta...
O vaikui s u p r a t u s tai, ką čia išdėsčiau, svarbiausia būtų jį išmokinti suvokti, kad savanoriškai išėjus iš šio gyvenimo žemėje – perėjimo anapus –ir vėl grįžimo į žemę rato sukimosi procesas nėra sustabdomas!!!
Perėjus anapus, pamatai visas savo paties klaidas. Išgyveni viską, ką privertei išgyventi kitus.
(Tame ir yra „pragaras“ !) Ir vėl grįžti, kad mokintumeisi toliau. Pabėgti nuo sunkumų neišeina, nes vėl atėjęs į Žemę, prieini tas pačias kliūtis, kurių nepavyko įveikti tada... Tuo ir pagrįstas mūsų augimas. Supratimui plečiantis, SĄMONEI vis plačiau čia, Žemėje, skleidžiantis, vyksta mūsų p a l a i p s n i š k a s panašėjimas į savo KŪRĖJĄ! Ir taip, labai pamažu, tampame dievažmogiais – panašiais į savo Motiną/Tėvą Kūrėją: bent jau imame suprasti, kad mūsų laukia tokia perspektyva!
Kiti tą naują - jau užgimusią - žmonių rūšį, žmonių, kurie gyvena ir dirba vadovaujami Naujos Sąmonės – vadina Homo Universalis... Good-bye homo sapiens!..
Ateina metas tą suprasti...
( Pirmą variantą baigiau 11:22 val tą patį sausio 21-sios rytą. Parašiau „vienu ypu“, neskaitant kelių telefoninių trukdymų... )
Truputį pataisiau ir papildžiau šiandien – 22 sausio...- L.T.
O dabar, sausio 26 jau galiu pridėti dar ir atsakymus į kai kuriuos gautus atsiliepimus:
1. Kai kas mano, kad tai tik „labai graži utopija“ .
Atsakau: NE, tai tikrai ne utopija, tik praeis kiek laiko, kol imsimės tai įgyvendinti.
2. Kaip??? Juk nėra m o k y t o j ų , kurie galėtų taip mokinti. Iš kur juos paimsim? Juk iš amerikiečių bandymo persikelti pas save gerą Neill‘o patirtį nieko neišėjo...
Atsakau: t i k r a i . Dabar dar nėra jų pakankamo skaičiaus. Nesakau, kad visai tokių neatsirastų. Jau tuo domimasi ir tos žinios gan greit plinta. Bet dar nėra tokių šviesuolių pakankamo skaičiaus.
TOKIŲ MOKYTOJŲ kol kas jokia i n s t i t u c i j a nepajėgi paruošti, kaip ir jokie iš aukščiau nuleisti potvarkiai. Tai neveiktų.
Juos paruoš pats gyvenimas. Jauni, tuo besidomintys tėvai – šiandien j a u augina vaikus ir net anūkus tokio supratimo pagrindu. Pažįstu nemažą būrį tokių tėvu ir tai mane džiugina. Praeis kokie du ar daugiausia trys dešimtmečiai ir tokia „reforma“ taps realybe. Ją padarys pats gyvenimas...visiškai kitokių žinių pagrindu.
Ši situacija man labai primena tuos laikus, kai pati buvau tik devintokė...(1952 m.). Tada fizikos mokytojas mums sakydavo:
„XIX- tame šimtmetyje visas pasaulio supratimas buvo n e t e i s i n g a s . Bet jau jo pabaigoje susikaupė tiek naujų mokslo žinių, kad jau to amžiaus pabaigoje ėmė rastis n a u j o s mokslinės pažiūros, kurių pagrindu ir įvyko šių dienų mokslo „virsmas“- sprogimas, t.y. susikaupusios kritinės masės kiekybės perėjimas į visai naują kokybę.
O ta „nauja kokybė“ tada skelbė mums, devintokams , kad a t o m a s yra p a t i mažiausia
n e d a l o m a materijos dalelytė“.
Kaip pasikeitė mokslas nuo tų mano mokyklos laikų!
Pasikeitė ir dabar .
Laikas įsileisti pačius naujausius atradimus apie žmogų ir į mokyklas.
Ir nereikės ieškoti „naujų milijonų“ savižudybių prevencijai...
Aš –ne pranašautoja, bet šią prognozę mane drąsina skelbti realiu pagrindu atsiradęs žinojimas. TEBŪNIE tai tiesa!
Nuolankiausiai,
Lilija Talmantienė
Mirties n ė r a . SĄMONĖ NIEKADA NEMIRŠTA. Yra tik jos išlipimas iš automašinos ir p e r ė j i m a s į kitą būvį - su visu jai priklausančiu ‚agregatu‘ – su siela ir visa subtilesniųjų kūnų struktūra. Taigi mirtis - tai tik išlipimas iš bio-automobilio, kuriame judėdama ji prisirinko naujų įspūdžių, naujų patirčių. ( Jas, kaip ta atrajojanti karvė – geras gyvulėlis – anapus ir virškiname , kad kitame įsikūnijime, sugromulavę visas savo prisirytas patirtis, iš jų pagamintume kiek didesnio ‚kaloringumo“ – suprask: didesnės išminties - pienelį ... kuriuo jau galėtų pasigardžiuoti ir kiti. Tačiau dar nesubrendusi telyčaitė niekaip to pieno nepajėgi savyje pagaminti...)
Nutarusi vėl Žemėn sugrįžti, siela priima naują mokymosi programą ir toliau tęsia savo patirčių kaupimą- augimą, inkarnuodamasi vėl... Taip ir vyksta nuolatinis, pats tikrasis mokymasis...
Tą akivaizdžiai įrodo kad ir tokios dvi skirtingos patirtys, kaip viena po kitos pasirodžiusios knygos: pirma - Anitos Moorjani (tark: Murdžani), aprašyta jos knygoje „Miriau, kad tapčiau savimi“.(Mijalba, Kaunas 2013m ), o kitais metais jau minėto Ebeno Aleksanderio. Tiesa, šie du autoriai tiesiogiai nenagrinėja reinkarnacijos klausimo, bet jį galite rasti kitose knygose, aprašančiose ampiečių (paaiškinimas žemiau) patirtis. Jas jau nagrinėja mokslininkai. Mano žinojimu, pati naujausia ir kol kas geriausia ta tema parašyta knyga yra LESSONS FROM THE LIGHT, Kenneth Ring, PH.D. –bendrautorė Evelyn Elsaesser Valarino. (2000, First Moment Point Press).
Kenneth Ring – psichologijos profesorius, dabar Emeritus, kuris pirmas Konektikuto universitete vedė anapusinių patirčių tyrinėjimo kursą studentams. Jis ir įkūrė tarptautinę NDE- lietuviškai AMP ––studijų asociaciją ir žurnalą, kuriame yra spausdinami moksliniai straipsniai ta tema. Įdomu, kad jau gimė ir žodiniai naujadarai iš NDE, kaip antai žmonės, kurie tą patirtį turi vadinami NDEr arba NDErs ( lietuviškai būtų ampietis ir ampiečiai - skamba visai neblogai.)
Savo naujausioje knygoje (o jų parašė jau tris) profesorius Kenneth Ring siekia tikslo išryškinti k o k i a s p a m o k a s mes , nepatyrusieji AMP, turėtume išmokti iš tų ampiečių. Pirma
džiugi žinai ta, kad „ten“ niekas mūsų už nieką n e k a l t i n a . Kaip galima kaltinti tą, kuris dar tik auga ir daro klaidas? Tai juk tik augimo procesas... Tikra tai, kad iš klaidų mokomės...
Todėl visiems yra būtina iš savo klaidų mokintis ir b ū t i n a sau pačiam - ir kitiems a t l e i –
s t i. Mano supratimu – jokių nuodėmių nėra... Yra tik n e i š m a n y m o gimdomos klaidos, tarnaujančios mūsų augimui – jos tarsi „tręšiantis mėšlas“, iš kurio ir išaugame, kaip tas Lotosas iš savo dumblo...
Tačiau grįžkime prie Anitos ir Ebeno patirčių.
Anitos sąmonė jos perėjimo metu buvo visiškai kitokio lygmens nei neurochirurgo Ebeno, kuris tvirtai sėdėjo materialistinėj pasaulėžiūroj. Anitos sąmonė buvo žymiai platesnė nei jo, nebuvo veikiama vien tik mokslinio materializmo, nes ji augo Honkonge indų šeimoje, bet buvo veikiama ne tik indiškosios kultūros, bet dar dviejų kitų – kinų ir europinės. Anita gavo europietišką išsimokslinimą, bet neatmetė ir indų dievų pasaulio... Taigi, jos sąmonė jau nuo pat atsidūrimo anapusybėje pradžios turėjo kur kas platesnį ir galingesnį diapazoną nei Ebeno sąmonė.
Mano supratimu, tai paaiškina jų abiejų tokią skirtingą pradinę patirtį, patekus į labai skirtingą anapusinį būvį pačioje pradžioje. Anitos sąmonė buvo pajėgi aprėpti visas plotmes – ir anapusinį, ir žemiškąjį pasaulius. Kur tik ji nukreipdavo savo sąmonės fokusą – tą ir matydavo ir žinodavo. Tačiau Ebenas komos būsenoje pačioje pradžioje atsiduria a m e b o s egzistavime. Ir tūno joje tol, kol jam „atsibosta“. Gana. Tada daro šuolį į kirmino būvį... ir tt. Kol, pagaliau, visiems tarpiniams būviams a t s i b o d u s , atsiduria ŠVIESOJE... kaip ir Anita. Bet Šviesos pasauliuose taip pat yra sluoksniai ir įvairiausi niuansai. Ir vyrauja taip pat „traukos dėsnis“ – tave pagaliau pritrauks tas subtiliojo pasaulio sluoksnis - arba dimensija- kuriai tu būsi plačiausiai atsivėręs gyvendamas čia, žemėje...ir su kurio vibracijų dažniu susiderins tavo sąmonės virpesiai. Tai taip vadinamas Rezonanso dėsnis. Panašiu principu ir žmonės būriuojas Žemėje, argi ne?
Visa tai būtų galima labai l e n g v a i vaikams paaiškinti, ir nereikėtų j o k i ų milijonų švaistyti visiškai nepajėgioms ką nors pakeisti grupėms ar „naujoms programoms“ kurti. Beprasmiška. Senų pažiūrų platforma jau seniai a t g y v e n o ir yra totaliai disfunkcinė!!!. Visos pastangos kurti ką nors nauja remiantis šiomis b e v i l t i š k a i pasenusiomis pažiūromis, yra statymas ant pelkės, į kurią viskas ir grimzta...
O vaikui s u p r a t u s tai, ką čia išdėsčiau, svarbiausia būtų jį išmokinti suvokti, kad savanoriškai išėjus iš šio gyvenimo žemėje – perėjimo anapus –ir vėl grįžimo į žemę rato sukimosi procesas nėra sustabdomas!!!
Perėjus anapus, pamatai visas savo paties klaidas. Išgyveni viską, ką privertei išgyventi kitus.
(Tame ir yra „pragaras“ !) Ir vėl grįžti, kad mokintumeisi toliau. Pabėgti nuo sunkumų neišeina, nes vėl atėjęs į Žemę, prieini tas pačias kliūtis, kurių nepavyko įveikti tada... Tuo ir pagrįstas mūsų augimas. Supratimui plečiantis, SĄMONEI vis plačiau čia, Žemėje, skleidžiantis, vyksta mūsų p a l a i p s n i š k a s panašėjimas į savo KŪRĖJĄ! Ir taip, labai pamažu, tampame dievažmogiais – panašiais į savo Motiną/Tėvą Kūrėją: bent jau imame suprasti, kad mūsų laukia tokia perspektyva!
Kiti tą naują - jau užgimusią - žmonių rūšį, žmonių, kurie gyvena ir dirba vadovaujami Naujos Sąmonės – vadina Homo Universalis... Good-bye homo sapiens!..
Ateina metas tą suprasti...
( Pirmą variantą baigiau 11:22 val tą patį sausio 21-sios rytą. Parašiau „vienu ypu“, neskaitant kelių telefoninių trukdymų... )
Truputį pataisiau ir papildžiau šiandien – 22 sausio...- L.T.
O dabar, sausio 26 jau galiu pridėti dar ir atsakymus į kai kuriuos gautus atsiliepimus:
1. Kai kas mano, kad tai tik „labai graži utopija“ .
Atsakau: NE, tai tikrai ne utopija, tik praeis kiek laiko, kol imsimės tai įgyvendinti.
2. Kaip??? Juk nėra m o k y t o j ų , kurie galėtų taip mokinti. Iš kur juos paimsim? Juk iš amerikiečių bandymo persikelti pas save gerą Neill‘o patirtį nieko neišėjo...
Atsakau: t i k r a i . Dabar dar nėra jų pakankamo skaičiaus. Nesakau, kad visai tokių neatsirastų. Jau tuo domimasi ir tos žinios gan greit plinta. Bet dar nėra tokių šviesuolių pakankamo skaičiaus.
TOKIŲ MOKYTOJŲ kol kas jokia i n s t i t u c i j a nepajėgi paruošti, kaip ir jokie iš aukščiau nuleisti potvarkiai. Tai neveiktų.
Juos paruoš pats gyvenimas. Jauni, tuo besidomintys tėvai – šiandien j a u augina vaikus ir net anūkus tokio supratimo pagrindu. Pažįstu nemažą būrį tokių tėvu ir tai mane džiugina. Praeis kokie du ar daugiausia trys dešimtmečiai ir tokia „reforma“ taps realybe. Ją padarys pats gyvenimas...visiškai kitokių žinių pagrindu.
Ši situacija man labai primena tuos laikus, kai pati buvau tik devintokė...(1952 m.). Tada fizikos mokytojas mums sakydavo:
„XIX- tame šimtmetyje visas pasaulio supratimas buvo n e t e i s i n g a s . Bet jau jo pabaigoje susikaupė tiek naujų mokslo žinių, kad jau to amžiaus pabaigoje ėmė rastis n a u j o s mokslinės pažiūros, kurių pagrindu ir įvyko šių dienų mokslo „virsmas“- sprogimas, t.y. susikaupusios kritinės masės kiekybės perėjimas į visai naują kokybę.
O ta „nauja kokybė“ tada skelbė mums, devintokams , kad a t o m a s yra p a t i mažiausia
n e d a l o m a materijos dalelytė“.
Kaip pasikeitė mokslas nuo tų mano mokyklos laikų!
Pasikeitė ir dabar .
Laikas įsileisti pačius naujausius atradimus apie žmogų ir į mokyklas.
Ir nereikės ieškoti „naujų milijonų“ savižudybių prevencijai...
Aš –ne pranašautoja, bet šią prognozę mane drąsina skelbti realiu pagrindu atsiradęs žinojimas. TEBŪNIE tai tiesa!
Nuolankiausiai,
