Mokyklų REFORMA - ji įmanoma tik priėmus tą naują pasaulėžiūrą.
Опубликовал: Ajjana, 5-02-2015, 20:57, Pagrindinė / Media / Психология 3-его тысячелетия, 6 510
5dalis
Lilija Talmantienė
Dabartiniai vaikai yra protingesni už mus. Greičiau supranta tai, ką mes jau sunkokai įsisaviname. Jie ateina kaip mūsų mokytojai, o mes su jais elgiamės kaip diktatoriai ir slopiname jų atsineštus gebėjimus, kaip ir visą jau s u k a u p t ą patirtį jų pereituose gyvenimuose. Kiekvieno sukaupta patirtis skirtinga, kiekvienas t u r i t e i s ę į ją, į s a v o giluminį žinojimą, kuris niekur neišnyksta. Kaip ir teisę į tuos savo gabumus, kuriuos paryškinti yra nusprendęs šiame gyvenime. O mes visus vienodiname grūsdami juos į vieningą mokymo programą. Kitaip tariant- spraudžiame mokinius į garsiąją PROKRUSTO lovą, kurios funkcijas ir atlieka toji programa, su Švietimo ministerija priekyje: kieno „formatas“ neatitinka tos lovos – tam arba „kojas reikia nukapoti“ – mat, per didelis, arba „visą kūną, laužant kaulus – per prievartą ištempti...“ Iš čia ir kyla visokiausios blogybės, nes negerbiame to mažojo žmogaus ir nesuprantame, kad jis – visai ne tabula rasa (lot.), o kartais gal jau daug protingesnis ir labiau išmanatis nei mokytojai savo prieš gimstant sukaupta vidine patirtimi. Ir dažnai neleidžiame jam b ū t i s a v i m i ir parodyti, kokius lobius jis yra atsinešęs gimdamas šį kartą...
Visiškai nenorėdama menkinti Švietimo ministerijos, kuri tiek ilgai tarnavo ir tebetarnauja technologijų ir p r o t o amžiui - kurio sukurtomis greito judėjimo, sveikatinimo bei įvairiausių komfortiško gyvenimo priemonėmis ir kitokiomis m a t e r i a l i o m i s gėrybėmis naudojamės - drįstu tvirtinti, kad šiandien ši įstaiga visiškai NEŠVIEČIA: nešviečia nei meilės, nei vaiko supratimo šviesa – kaip kad turėtų būti, bet dažniausiai tik gąsdina – gąsdina ir spaudžia per daug dideliais ir nereikalingais reikalavimais... neatsižvelgdama į bręstančio žmogaus poreikius, DEJA... Ji tiko technologijų ir p r o t o amžiui, bet ne ŠIRDIES...
Bet dabar ateina ŠIRDIES epocha. Ir ji pareikalaus, kad proto sprendimai v i s a d a būtų suderinti su š i r d i m i ... kuri n ė r a vien tik kraujo varinėjimo pompa.
Jau apie 24 metus egzistuoja ŠIRDIES MATEMATIKOS institutas (Big Sur , Kalifornija), kuriame vystosi giluminis mokslas apie Širdį...Parašyta daug įdomiausių mokslinių straipsnių ta tema ir vyksta mokslinės konferencijos bei daugybė webinarų)
Mūsų sandara neprasideda ir nesibaigia vien tik kūnu. Jos pati pradžia yra subtiliame ŠVIESOS pasaulyje, nes kuriantysis SĄMONINGAS ŠALTINIS –tai BESĄLYGINĖS neindividualizuotos MELĖS ŠVIESA – galinga, kurianti ir pulsuojanti - DIEVO ŠIRDIS – jei norite to įvaizdžio. Jos virpantis SPINDULYS arba KIBIRKŠTIS ir pradeda išsireikšti mūsų sandaroje. TĄ DIEVIŠKĄ SPINDULĮ mumyse vadiname DVASIA. Dvasia sukuria – išspinduliuoja iš savęs visą kitą – visus savo raiškos instrumentus, kurių suprantamiausia mums yra siela. Gi siela naudoja individo širdį, kaip apčiuopiamą – materialų savo „aparatą“. Čia galėčiau labai išsiplėsti, bet kol kas užteks pasakyti tik tiek:
Mano supratimu, siela labai panaši į bio-kompiuterį... Joje ir įsirašo visi mūsų pergyvenimai, visos emocingai išgyvenamos patirtys. Jokia mirtis to nesunaikina. Mirtis sunaikina tik mūsų fizinį apvalkalą. Vėliau ta pati siela įsikūnija kitame besivystančiame kūnelyje. Kaip? Distanciniu valdymu, kurį šiais laikais labai lengva suprasti – patys juo naudojamės. Šis „mechanizmas“ man visiškai aiškus, bet čia neišsiplėsiu...Tik pridursiu, kad pati siela taip pat dėka to besisukančio patirčių rato, mokosi ir kinta ir tampa vis brandesne.
O mūsų kūną aš vadinu tik bio-mašina, bio-automobiliu, kuriuo judame šita Žeme, ir kuris, visai natūralu, s u s i d ė v i ... Tad kitam gyvenimui Žemėje jau įsėdame į naujutėlaitį – naują
„bioautomobilį“, kurį motinos įsčiose bebūnant padeda kurti ir auginti į jį besiruošiančios įsėsti sielos sąmonė. Ir štai g i m s t a „sielos automobilis“ - tobulai sukurtas.( Čia nekalbėsiu apie netobulus kūnelius, nes tai jau išeina už to trumpo straipsnelio ribų. Ir gerai suprantu, kodėl tokių vis daugėja... Turiu puikius, mane tenkinančius atsakymus, bet paliksiu „kitam kartui“, jei jis bus...O čia pakaks pasakyti, kad siela sukuria tą bio-automobilį ne tik pagal jos „karminę programą“, bet ir tokį, kuris tiktų jai vykdyti naujai užsibrėžto mokymosi užduotis).
Tad k a s sukūrė mūsų tobulą fizinį kūną? Mokslininkai atsako - e v o l i u c i j a . TAIP, tai tiesa - FORMŲ evoliucija, kuriai vadovauja tik SĄMONĖ. Joks evoliucinis „šuolis“ negali įvykti, kol Sąmonėje neužgimsta mintis: „ATSIBODO! Čia , šitokioje formoje m a n jau nėr kas veikti. Jau kuriu šiek tiek sudėtingesnę formą, kurioje galėčiau išmokti kažką naują...“ . (Lygiai kaip ir žemėje darome mes, vis tobulindami savo mašinų modelius).
Tai taip vadinamas kiekybės perėjimo į naują kokybę dėsnis, kitaip dar įvardijamas kvantiniu šuoliu. (Riba pasiekta – virstama į kažką n a u j ą ...) Iš esmės puiki to proceso iliustracija -apvaisintos ląstelės vystymosi procesas, kai vis daugėjančių ląstelių kintanti kiekybė – pereinanti į vis naują kokybę -palaipsniui imama vadinti vis kitokiais vardais: zigota -embrionas – vaisius – kūdikis – naujagimis ir tt.
Šią mintį p u i k i a i patvirtina Ebeno Aleksanderio ( Eben Alexander )- labai garsaus neurochirurgo asmeninė patirtis. Jo tėvas – ne „biologinis“ bet tas, kuris jį išaugino nuo pat gimimo, parašė daug fundamentalių neurochirurgijos vadovėlių. Pats Ebenas, kelis dešimtmečius pats operavęs smegenis, vieną ankstyvą rytą netikėtai atsidūrė komos būsenoje ir išbuvo Anapus net septynias paras, o sugrįžęs „iš ten“ne tik nepaprastai greitai visiškai pasveiko – jo kolegos niekaip negali to paaiškinti – bet dalį savo anapusinės patirties aprašė savo knygoje, išverstoje ir į lietuvių kalbą – GYVAS DANGAUS ĮRODYMAS. (Eugrimas,2013). Lengva suprasti, kad dangus ( ne sky, bet heaven –angl.)– tai taip pat sąmonės pasireiškimo forma... Įdomu, kad pats peržiūrėjęs visas savaitės bėgyje kasdien darytas jo smegenų nuotraukas - smegenų žmogaus, esančio visiškoje komoje – pamatė, kad jų veikla buvo n u l i n ė. Jo išvada – jo paties anapusinė patirtis niekaip negalėjo būti sukurta jo smegenų ar įvardinta kaip vaistų sukeltos haliucinacijos rezultatas, nes jos visiškai neveikė. Taigi, išvada: tik jo fizinis kūnas – ta mūsų bio-mašina- buvo visiškai išvestas iš rikiuotės, o tas, kas iki tol juo naudojosi – visas kompleksas mūsų subtiliųjų kūnų, su visais jų turimais sensoriniais sugebėjimais (o jų jie turi žymiai daugiau nei fizinis)- puikiai veikia subtilesnėse plotmėse-dimensijose. Kitaip jis nieko nebūtų atsiminęs...
Būtent nuo sąmonės išsiskleidimo laipsnio čia, žemėje, t.y. nuo jos p a j ė g u m o suprasti „kas prie ko“ ir priklauso perėjusių į kitą būvį – anapusinį – kaip čia vadiname- jų patiriama aplinka – jų „dangus“.
Lilija Talm…
Lilija Talmantienė
Dabartiniai vaikai yra protingesni už mus. Greičiau supranta tai, ką mes jau sunkokai įsisaviname. Jie ateina kaip mūsų mokytojai, o mes su jais elgiamės kaip diktatoriai ir slopiname jų atsineštus gebėjimus, kaip ir visą jau s u k a u p t ą patirtį jų pereituose gyvenimuose. Kiekvieno sukaupta patirtis skirtinga, kiekvienas t u r i t e i s ę į ją, į s a v o giluminį žinojimą, kuris niekur neišnyksta. Kaip ir teisę į tuos savo gabumus, kuriuos paryškinti yra nusprendęs šiame gyvenime. O mes visus vienodiname grūsdami juos į vieningą mokymo programą. Kitaip tariant- spraudžiame mokinius į garsiąją PROKRUSTO lovą, kurios funkcijas ir atlieka toji programa, su Švietimo ministerija priekyje: kieno „formatas“ neatitinka tos lovos – tam arba „kojas reikia nukapoti“ – mat, per didelis, arba „visą kūną, laužant kaulus – per prievartą ištempti...“ Iš čia ir kyla visokiausios blogybės, nes negerbiame to mažojo žmogaus ir nesuprantame, kad jis – visai ne tabula rasa (lot.), o kartais gal jau daug protingesnis ir labiau išmanatis nei mokytojai savo prieš gimstant sukaupta vidine patirtimi. Ir dažnai neleidžiame jam b ū t i s a v i m i ir parodyti, kokius lobius jis yra atsinešęs gimdamas šį kartą...
Visiškai nenorėdama menkinti Švietimo ministerijos, kuri tiek ilgai tarnavo ir tebetarnauja technologijų ir p r o t o amžiui - kurio sukurtomis greito judėjimo, sveikatinimo bei įvairiausių komfortiško gyvenimo priemonėmis ir kitokiomis m a t e r i a l i o m i s gėrybėmis naudojamės - drįstu tvirtinti, kad šiandien ši įstaiga visiškai NEŠVIEČIA: nešviečia nei meilės, nei vaiko supratimo šviesa – kaip kad turėtų būti, bet dažniausiai tik gąsdina – gąsdina ir spaudžia per daug dideliais ir nereikalingais reikalavimais... neatsižvelgdama į bręstančio žmogaus poreikius, DEJA... Ji tiko technologijų ir p r o t o amžiui, bet ne ŠIRDIES...
Bet dabar ateina ŠIRDIES epocha. Ir ji pareikalaus, kad proto sprendimai v i s a d a būtų suderinti su š i r d i m i ... kuri n ė r a vien tik kraujo varinėjimo pompa.
Jau apie 24 metus egzistuoja ŠIRDIES MATEMATIKOS institutas (Big Sur , Kalifornija), kuriame vystosi giluminis mokslas apie Širdį...Parašyta daug įdomiausių mokslinių straipsnių ta tema ir vyksta mokslinės konferencijos bei daugybė webinarų)
Mūsų sandara neprasideda ir nesibaigia vien tik kūnu. Jos pati pradžia yra subtiliame ŠVIESOS pasaulyje, nes kuriantysis SĄMONINGAS ŠALTINIS –tai BESĄLYGINĖS neindividualizuotos MELĖS ŠVIESA – galinga, kurianti ir pulsuojanti - DIEVO ŠIRDIS – jei norite to įvaizdžio. Jos virpantis SPINDULYS arba KIBIRKŠTIS ir pradeda išsireikšti mūsų sandaroje. TĄ DIEVIŠKĄ SPINDULĮ mumyse vadiname DVASIA. Dvasia sukuria – išspinduliuoja iš savęs visą kitą – visus savo raiškos instrumentus, kurių suprantamiausia mums yra siela. Gi siela naudoja individo širdį, kaip apčiuopiamą – materialų savo „aparatą“. Čia galėčiau labai išsiplėsti, bet kol kas užteks pasakyti tik tiek:
Mano supratimu, siela labai panaši į bio-kompiuterį... Joje ir įsirašo visi mūsų pergyvenimai, visos emocingai išgyvenamos patirtys. Jokia mirtis to nesunaikina. Mirtis sunaikina tik mūsų fizinį apvalkalą. Vėliau ta pati siela įsikūnija kitame besivystančiame kūnelyje. Kaip? Distanciniu valdymu, kurį šiais laikais labai lengva suprasti – patys juo naudojamės. Šis „mechanizmas“ man visiškai aiškus, bet čia neišsiplėsiu...Tik pridursiu, kad pati siela taip pat dėka to besisukančio patirčių rato, mokosi ir kinta ir tampa vis brandesne.
O mūsų kūną aš vadinu tik bio-mašina, bio-automobiliu, kuriuo judame šita Žeme, ir kuris, visai natūralu, s u s i d ė v i ... Tad kitam gyvenimui Žemėje jau įsėdame į naujutėlaitį – naują
„bioautomobilį“, kurį motinos įsčiose bebūnant padeda kurti ir auginti į jį besiruošiančios įsėsti sielos sąmonė. Ir štai g i m s t a „sielos automobilis“ - tobulai sukurtas.( Čia nekalbėsiu apie netobulus kūnelius, nes tai jau išeina už to trumpo straipsnelio ribų. Ir gerai suprantu, kodėl tokių vis daugėja... Turiu puikius, mane tenkinančius atsakymus, bet paliksiu „kitam kartui“, jei jis bus...O čia pakaks pasakyti, kad siela sukuria tą bio-automobilį ne tik pagal jos „karminę programą“, bet ir tokį, kuris tiktų jai vykdyti naujai užsibrėžto mokymosi užduotis).
Tad k a s sukūrė mūsų tobulą fizinį kūną? Mokslininkai atsako - e v o l i u c i j a . TAIP, tai tiesa - FORMŲ evoliucija, kuriai vadovauja tik SĄMONĖ. Joks evoliucinis „šuolis“ negali įvykti, kol Sąmonėje neužgimsta mintis: „ATSIBODO! Čia , šitokioje formoje m a n jau nėr kas veikti. Jau kuriu šiek tiek sudėtingesnę formą, kurioje galėčiau išmokti kažką naują...“ . (Lygiai kaip ir žemėje darome mes, vis tobulindami savo mašinų modelius).
Tai taip vadinamas kiekybės perėjimo į naują kokybę dėsnis, kitaip dar įvardijamas kvantiniu šuoliu. (Riba pasiekta – virstama į kažką n a u j ą ...) Iš esmės puiki to proceso iliustracija -apvaisintos ląstelės vystymosi procesas, kai vis daugėjančių ląstelių kintanti kiekybė – pereinanti į vis naują kokybę -palaipsniui imama vadinti vis kitokiais vardais: zigota -embrionas – vaisius – kūdikis – naujagimis ir tt.
Šią mintį p u i k i a i patvirtina Ebeno Aleksanderio ( Eben Alexander )- labai garsaus neurochirurgo asmeninė patirtis. Jo tėvas – ne „biologinis“ bet tas, kuris jį išaugino nuo pat gimimo, parašė daug fundamentalių neurochirurgijos vadovėlių. Pats Ebenas, kelis dešimtmečius pats operavęs smegenis, vieną ankstyvą rytą netikėtai atsidūrė komos būsenoje ir išbuvo Anapus net septynias paras, o sugrįžęs „iš ten“ne tik nepaprastai greitai visiškai pasveiko – jo kolegos niekaip negali to paaiškinti – bet dalį savo anapusinės patirties aprašė savo knygoje, išverstoje ir į lietuvių kalbą – GYVAS DANGAUS ĮRODYMAS. (Eugrimas,2013). Lengva suprasti, kad dangus ( ne sky, bet heaven –angl.)– tai taip pat sąmonės pasireiškimo forma... Įdomu, kad pats peržiūrėjęs visas savaitės bėgyje kasdien darytas jo smegenų nuotraukas - smegenų žmogaus, esančio visiškoje komoje – pamatė, kad jų veikla buvo n u l i n ė. Jo išvada – jo paties anapusinė patirtis niekaip negalėjo būti sukurta jo smegenų ar įvardinta kaip vaistų sukeltos haliucinacijos rezultatas, nes jos visiškai neveikė. Taigi, išvada: tik jo fizinis kūnas – ta mūsų bio-mašina- buvo visiškai išvestas iš rikiuotės, o tas, kas iki tol juo naudojosi – visas kompleksas mūsų subtiliųjų kūnų, su visais jų turimais sensoriniais sugebėjimais (o jų jie turi žymiai daugiau nei fizinis)- puikiai veikia subtilesnėse plotmėse-dimensijose. Kitaip jis nieko nebūtų atsiminęs...
Būtent nuo sąmonės išsiskleidimo laipsnio čia, žemėje, t.y. nuo jos p a j ė g u m o suprasti „kas prie ko“ ir priklauso perėjusių į kitą būvį – anapusinį – kaip čia vadiname- jų patiriama aplinka – jų „dangus“.
Lilija Talm…
