Kiekvienas iš mūsų sielos gilumoje jaučia, jog gimė dėl kažko labai svarbaus.
Tik, deja, ne visiems pavyksta nugyventi gyvenimą taip, kad suvoktume ir įvykdytume šiame gyvenime tikrąją savo paskirtį.

Esame dieviškos, tačiau netobulos būtybės, gyvenančios dviejuose pasauliuose – materialiame ir dvasiniame. Mums lemta nuolatos per laiką judėti pirmyn bei atgal tarp šių dviejų erdvių ir tuo metu tobulėti bei įgyti vis naujų žinių. Suvokimas, kad priklausome kitai erdvei, dovanoja mums ramybę ir vidinę harmoniją ne tik kaip prieglaudą nuo žemiškų bėdų, bet ir kaip priemonę susitapatinti su visatos protu.


Gyvenimo skausmas yra ypač klastingas, nes gali užblokuoti gydančią mūsų sielų galią, ypač jei savo gyvenimo įvykių nevertiname kaip iš anksto nulemto išbandymo. Žinoma, šią idėją sunku pripažinti tiems, kurie kenčia fiziškai, dėl mirtinos ligos. Dažnai ligonių atsakymas ir paaiškinimas apie kančią yra šokiruojantis. Jie teigia, kad mūsų sielos gimė iš kūrėjo, kuris tyčia paslepia nuo mūsų visišką ramybę, kad daug ryžtingiau jos siektume. Šis teigimas įtikina, kad visatos tvarka ir tikslas sklinda iš aukštesnės sąmonės.

Mūsų misija Žemėje – tai išgyventi protiškai atkirstam nuo tikrųjų savo namų. Gyvendama žmogaus kūne siela iš esmės yra viena. Santykinę sielos izoliaciją Žemėje dar sustiprina sąmoningos mintys, kad anapus šio gyvenimo nieko nėra.

Mūsų abejonės gundo mus paguodos ieškoti vien fiziniame pasaulyje. Mokslininkų atradimai, kad Žemė viso labo yra tik smiltelė begalinės galaktikos jūros kranto linijoje, stiprina mūsų nereikšmingumą. Vieną dieną visi užbaigsime šią ilgą kelionę ir pasieksime galutinį nušvitimą, kur viskas įmanoma.


Istorikai praėjusį šimtmetį vadins atradimų ir mokslo perversmų amžiumi. Be abejonės, pagrindiniai didieji atradimai, tapę ištisų disciplinų pamatu, buvo padaryti per paskutinius šimtą metų. Dauguma pasiekimų mus užklupo taip staiga, kad net šiek tiek apsvaigome. Jie dovanojo žmonijai daugybę naujų galimybių, kita vertus, nebuvome pajėgūs atsakyti į klausimą, ką iš tikrųjų šios naujovės reiškia mūsų gyvenime.

Visai tikėtina, kad XXI amžius bus šių atradimų įsisąmoninimo tarpsnis. Dabar kaip tik tuo užsiima daug mokslininkų, mokytojų ir tyrinėtojų. Nors apie visuotinio energijos lauko buvimą jau senokai kalbama ir rašoma, tik visai neseniai buvo atlikti eksperimentai, kartą ir visiems laikams įrodę, kad matrica egzistuoja. Matrica yra pati kūrinija. Ji ir medžiaga, iš kurios viskas sudaryta, ir viso, kas sukurta, talpykla.Mokslininkai iki šiol manė, kad daugiau nei 90% kosmoso „tiesiog nėra“, jis mums atrodo kaip tuščia erdvė. Vadinasi, tik 10% visatos „egzistuoja“ ar išties šie procentai tai viskas, kas yra? O kas yra erdvėje, kurią laikome „tuščia“?

Jeigu ji yra tuščia, mums reikia atsakyti į labai svarbų klausimą: kaip iš vienos vietos į kitą sklinda energijos bangos, perduodančios tokius dalykus kai mūsų mobiliųjų telefonų skambučiai, taip pat įdomu sužinoti, kaip sklinda šviesa, dėl kurios mūsų akys dabar mato greta esančius žmones, rašymo priemones, aplinką ir taip toliau. Tačiau kad įrodytume tai, turime sugriauti vieną pagrindinių šiuolaikinio mokslo dogmų, kad erdvė yra tuščia.

Šis klausimas yra toks pat senas kaip ir pati žmonija. Pojūtis, kad esame susiję su visata, pasauliu ir tarpusavyje, lydėjo mus nuo pirmykštės bendruomenės laikų. Žmonija, pradedant poetais ir filosofais, baigiant mokslininkais ir šiaip – žmonėmis, ieškančiais atsakymų į svarbiausius būties klausimus, jaučia, jog tuštumoje, kurią vadiname „erdve“, iš tikrųjų „kažkas yra“.


Fizikas Konradas Fineiglas (Konrad Finagle) suformulavo klausimą, dėl erdvės reikšmės: „Pasvarstykime, kas nutiktų, jei pašalintume tarp objektų plytinčią erdvę. Visa, kas visatoje susispaustų iki dulkelės dydžio. Ne kas kita, o erdvė neleidžia viskam supulti į vieną tašką. Antropologas Luisas Likėjus (Louis Leakey) kartą pareiškė: „Tikros pažangos nepadarysime , jei nesuprasime, kas esame patys.“

Mokslas jau seniai įrodė, kad mūsų Žemės planetoje oro mišinys, kuriuo kvėpuojame, yra tokios cheminės sudėties, kuriai egzistuoti neįmanoma, nes yra labai sprogus. Niekas nežino, kada tai įvyks, juo labiau niekas iš žmonijos mokslininkų pasakyti negali, kodėl taip neįvyksta.

Kaip Indros tinklas hinduizmo kosmologijoje ir Niutono eteris, ši energija, regis yra visur. 1928 metais Albertas Einšteinas pasakė: „Pagal bendrąją reliatyvumo teoriją erdvė be eterio yra neįsivaizduojama, nes tokioje erdvėje ne tik negalėtų sklisti šviesa, bet ir neegzistuotų erdvės bei laiko etalonai.“


Tarp 1993 ir 2000 metų iki tol negirdėtų eksperimentų serija parodė visatą persmelkusio energijos lauko buvimą. Ir iki šiol bemaž kiekvieną dieną pranešama apie vis naujus tyrimus ir panašius rezultatus. Vieni iš jų leidžia manyti, kad žmogaus DNR daro tiesioginę įtaką fiziniam pasauliui. Ta įtaka, tyrinėtojų nuomone, vyksta per šiuos objektus jungiantį energijos lauką.

Mokslininkai V. Poponinas ir P. Gariajevas atliko eksperimentą norėdami ištirti, kokį poveikį šviesos dalelėms fotonams daro DNR. Tam tikroje talpykloje sukūrė vakuumo sąlygas. Iš jos išsiurbė fotonus.

Tačiau, kaip ir reikėjo tikėtis, visų pašalinti nepavyko. Turėdami labai jautrią įrangą jie nustatė fotonų buvimo vietas, jie padrikai buvo išsidėstę talpos pakraščiuose. Kitoje eksperimento dalyje į patalpą buvo įdėti žmogaus DNR pavyzdžiai. Ir tada šviesos dalelės padarė tai, ko niekas nelaukė: jos išsidėstė visiškai kitaip. Buvo akivaizdu, kad DNR tiesiogiai veikia fotonus.


Šie elgėsi taip, tarsi kokia neregima jėga būtų suteikusi jiems taisyklingą struktūrą. Fizikos principai absoliučiai nepajėgūs paaiškinti tokio reiškinio: užfiksuota, jog šioje kontroliuojamoje aplinkoje esanti DNR, mūsų gyvybės kodo nešėja, daro tiesioginę įtaką kvantinei substancijai, iš kurios sudarytas mūsų pasaulis!

Dar labiau mokslininkai nustebo tada, kai DNR medžiagą iš talpyklos pašalino. Jie visai pagrįstai manė, kad šviesos dalelės vėl padrikai pasklis po erdvę, kaip buvo pradžioje. Tačiau jie tapo priešingo reiškinio liudytojais: fotonai liko išsidėstę taip, lyg DNR vis dar būtų buvusi talpykloje. Šviesa pasielgė visiškai nelauktai ir paradoksaliai.

Darbo išvadose mokslininkai norom nenorom turėjo iškelti hipotezę, kad DNR sužadino mokslui iki šiol nežinomą lauką. Kadangi eksperimente tiesiogiai dalyvavo ir efektą sukėlė gyva materija, mokslininkai šį fenomeną pavadino „fantominiu DNR poveikiu“.


Dar 1887 metais mokslininkų Maiklsono ir Morlio eksperimento rezultatas įtikino, jog nėra nieko, kas jungtų atskirus fizinio pasaulio objektus. Vadinasi, atskyrus nuo žmogaus jo audinius: odą, organus ar kaulus, bet kokios jų sąsajos su kūnu turėtų nutrūkti. Tačiau vienas eksperimentas parodė mums, jog išties yra visiškai kitaip. Pastarasis mokslinis tyrimas nepaliko jokių abejonių, kad žmogaus emocijos daro tiesioginę įtaką organizmo ląstelių funkcijoms.

Prieš 20 metų su JAV armija dirbanti mokslininkų grupė, vadovaujama dr. Klivo Bakterio (Cleve Backter ), tyrė, ar mūsų jausmai toliau veikia gyvas ląsteles, konkrečiau DNR, kai tos ląstelės atskiriamos nuo kūno. Kitaip tariant, ar paėmus audinio mėginį žmogaus emocijos ir toliau darys toms ląstelėms teigiamą ir neigiamą poveikį, o jei taip – kokiu atstumu tas ryšys veikia.


Tyrėjai paėmė audinio ir DNR tepinėlį iš savanorio burnos. Bandinys buvo izoliuotas ir nuneštas į kitą patalpą tame pačiame pastate. Specialiai sukurtoje kameroje tyrėjai matavo elektrinius DNR parametrus ir tikrino, ar DNR reaguoja į donoro, esančio kitame pastato kambaryje už keliasdešimt metrų, emocijas. Tuo metu donorui buvo rodomi vaizdo įrašai. Siekiant sukurti tikras emocijas buvo rodomi vaizdai apie karą, meilę, komedija. Donoras per trumpą laiko tarpą turėjo patirti tam tikrų emocijų spektrą.

Kitoje patalpoje buvo tiriama jo DNR. Donorui išgyvenant emocijų bangas, tą pačią akimirką jo ląstelėse ir DNR buvo registruojami galingi elektriniai impulsai. Nors donorą ir bandinį skyrė keliasdešimt metrų atstumas, DNR elgėsi taip, lyg vis dar būtų fiziškai susijusi su kūnu. Palaipsniui atstumas buvo didinamas: daugiau nei šimtas metrų, keletą kilometrų ir galiausiai eksperimentą baigė, kai ląstelės buvo nugabentos už 550 kilometrų nuo donoro.


Laiko tarpai, skiriantys donoro išgyvenimus ir ląstelės reakcijas, buvo matuojami itin tiksliu atominiu laikrodžiu. Visais atvejais šis laiko tarpas būdavo lygus nuliui – ląstelė reaguodavo tuo pat metu, kai donoras patirdavo kokią nors emociją. DNR reaguodavo taip, lyg vis dar būtų susijusi su donoro kūnu.

Žinoma, tokie rezultatai mums gali pasirodyti antgamtiški, tačiau pamąstykime štai kaip: jeigu egzistuoja visą materiją jungiantis kvantinis laukas, viskas yra ir visada lieka susiję. Klivo Bakterio kolega dr. Džefris Tomsonas (Jeffrey Thomson) pabrėžtinai pasakė: „Žmogaus kūnas iš tikrųjų neturi nei pabaigos, nei pradžios.“

Šio eksperimento potekstė labai plati ir kai kuriems atrodo neįtikėtina. Jeigu, pavyzdžiui, sėkmingai persodinus organą kitam žmogui, ar šie individai lieka tam tikru būdu susiję? Dauguma mūsų diena iš dienos bendrauja su dešimtimis, o kartais ir šimtais kitų žmonių ir dažnai šie kontaktai būna fiziniai.


Kiekvieną kartą prisilietę prie kito žmogaus, vien paspaudę jam ranką, gauname jo DNR pėdsakų – jie lieka ant mūsų kūno. Lygiai taip pat šiek tiek ląstelių prikimba prie jo. Ar tai reiškia, kad mes toliau pasiliekame susiję su tais, prie kurių prisiliečiame? Jeigu taip, kiek stiprus šis tarpusavio ryšys? Atsakymas į šiuos klausimus yra teigiamas – ryšys egzistuoja.

Kai tik pripažįstame faktą, jog galime rinktis savo tikrovę, paprastai kyla šie klausimai: „Kaip tai padaryti? Kaip įtikėti, kad koks nors žmogus yra sveikas, jei jo kūnas akivaizdžiai ligotas?“ Rinkdamiesi kvantinę galimybę, turime tapti tuo būties būviu, atsisakyti savęs dėl naujos galimybės ir „pamilę tą būseną, gyventi joje visiškai užmiršus senąją.“ Kaip tik tai siūlo mums padaryti senovinės dvasinės tradicijos. Ši žmogaus ir dieviškumo susiejimo technika paprastai vadinama malda. Galbūt tiek daug dvasinių tradicijų pabrėžia, koks svarbus yra kiekvienas žmogus ir jo tikėjimas.


Yra atlikta tyrimų, kurie patvirtina holografinį proto ir sąmonės modelį. Pastebėta, kad tokią pat sąmonės būseną patirianti žmonių grupė veikia aplinką ir šis poveikis neapsiriboja pastatu, kuriame grupė susitinka. Grupės potyriai sklinda tolyn kažin kokiais subtiliais kanalais ir jų nevaržo klasikinės fizikos dėsniai. Vienas tokio reiškinio pavyzdžių yra transcendentinės meditacijos įtaka didelėms žmonių grupėms.

1988 metais šį projektą aprašė akademinis leidinys „Journal of Conflict Resolution“. Izraelio ir Libano ginkluoto konflikto metu devintojo dešimtmečio pradžioje savanoriai buvo išmokyti transcendentinės meditacijos metodų. Tam tikromis mėnesio dienomis ir valandomis juos nuveždavo į karo draskomus Vidurinių Rytų regionus, kur jie medituodavo ir pasiekdavo ramybės būseną.

Per tuos laiko tarpus, kai jie būdavo ramybėje, ginkluotų išpuolių gerokai sumažėdavo. Šią praktiką nutraukus, statistika pasikeisdavo į priešingą pusę. Savanorių grupės veikla patvirtino ankstesnius rezultatus: nedideliam procentui gyventojų pasiekus vidinę ramybę, ši būsena imdavo atsispindėti aplinkiniame pasaulyje.


Ar girdėjote, kad jogą sudraskytų žvėrys? Nebuvo tokio atvejo, nes į energijos skydą neišdrįs kėsintis joks gyvūnas, turintis nors truputį instinkto. Reikia tik iššaukti vidinę energijos galią išorėn, į galūnes. Vidiniai kanalai išsišakoja galūnėse ir kai kurie žmonės gali jausti vidaus šviesą, esant kojų ir rankų pirštų įtampai, ar atitinkamai jausti skambančią šviesą. Visa tai ne metafizika, bet nurodymai gyvenimui. Daugeliui reikalinga apsauga, tai kodėl nepasinaudoti tokiu lobiu?

Noriu pateikti dar vieną įvykį, iliustruojantį, kokia yra tikėjimo jėga.

Prieš kelerius metus vienoje Pekino ligoninėje Kinijoje buvo atliekamas vidutinio amžiaus moteriai pavojingo mirtino auglio šlapimo pūslėje šalinimas. Šiame procese dalyvavo ir jį aprašė dvasingumo ir technologijų ryšių tyrėjas, kompiuterinių sistemų projektuotojas amerikietis Gregas Bradenas (Gregg Braden).


Gydytojai nustatė, kad auglys yra piktybinis, ir pareiškė, jog jis neoperuotinas. Šioje ligoninėje, kokių mieste yra ne viena, buvo nuolat nepaprastai sėkmingai taikomi netradiciniai gydymo metodai. Klinikos gydytojai akcentuoja pacientui apie asmeninę atsakomybę, už savo sveikatą ir moko naujos pozityvios gyvensenos, o ne vien ,,suremontuoja“ pacientą ir išsiunčia jį namo. Taip pat šie gydytojai padeda pacientui susiformuoti naujus mitybos ir kvėpavimo įpročius bei rankų judesiais sužadina jo kūne gyvybinę energiją „či“.

Paprasti gyvensenos pokyčiai sustiprina ligonio organizmą ir sudaro palankiausias sąlygas išgyti. Kai ligonis išsiugdo naujus įpročius, ateina laikas atlikti gydymo procedūrą. Pradedant operaciją, pacientei gulint ant vežiojamos lovos, nebuvo duodama jokių raminamųjų ir skausmą malšinančių vaistų. Už jos stovėjo trys gydytojai baltais chalatais, o priešais sėdėjo ultragarso specialistas (echoskopuotojas), laikydamas rankoje prietaiso daviklį.


Jis buvo pasiruošęs stebėti auglį. Procedūra truko vos keturias minutes ir per jas buvo galima išvysti tai, ką Vakarų medicina pavadintų stebuklu. Tačiau matricos hologramos kontekste (apie tai šiame straipsnyje aukščiau išdėstyta) šis dalykas atrodė visiškai suprantamas. Prieš procedūrą gydytojai sutarė dėl žodžio, kuris sužadinsiąs jų kūnuose ypatingą jausmą, kad moteris jau išgijusi.

Norėdami pasveikti turime jaustis taip, tarsi tai jau būtų įvykę. Nors ir žinodami, kad auglys yra realus, gydytojai įtikėjo, kad jo buvimas tėra viena iš daugelio galimybių. O galimybes mes galime rinktis kitas, jei mokame kalbą, kuria galime kreiptis į Dieviškąją Matricą. Gydytojai kalbėjo žodžius, kurie skambėjo lyg mantra.

Apytiksliai juos galima būtų išversti taip: „Jau padaryta…jau padaryta…“ Paskui kamera nukrypo į echoskopo ekraną. Pamatėme auglį. Pradžioje atrodė, kad nieko nevyksta. Staiga auglys ėmė virpėti tai pasirodydamas, tai vėl dingdamas, tarsi būtų sverdėjęs tarp dviejų tikrovių. Visa auditorija, kurioje buvo šeši asmenys, nuščiuvo. Po kelių sekundžių auglys tapo visiškai blankus, o paskui dingo iš ekrano. Jo neliko!


Pekino klinikos gydytojai įrodė, kad sąmonė gali tiesiogiai veikti tikrovę, nenutiko nieko antgamtiška, tik pasitraukė pavojinga liga. Skeptikams dažniausiai kyla toks klausimas: „Jei šie dalykai realūs, kodėl mes apie juos nieko nežinome?“ Galima jiems atsakyti taip: „Štai dabar sužinojote!“ Dar gali paklausti: „O kiek ilgai išsilaiko toks poveikis?“ Kaip rodo stebėjimų duomenys, 95% tokiu būdu išgydytų pacientų per penkerius metus liga nepasikartoja, jei tik jie laikosi naujų gyvensenos ir mitybos įpročių.

Griežtomis laboratorinių tyrimų sąlygomis galima gauti įrodymų, kad egzistuoja sąsajos, kurias senovinės tradicijos amžiais laikė šventomis ir kartu padaryti šias išvadas:

Egzistuoja dar neatpažinta energijos rūšis.

Mokslininkus stulbina vadinamosios „kosminės materijos“ buvimas, kuri ne tik žmogaus mintimis gali judinti daiktus, daryti įtaką gijimui, bet tvarkingai daro poveikį planetų judėjimui ar išstumdo iš savo orbitų net galaktikas.


Per šią energiją ląstelės ir DNR komunikuoja ir daro įtaką materijai.

Gyvus audinius sieja anksčiau neatpažinta energijos forma.

Žmogaus emocijos daro tiesioginę įtaką gyvai DNR.

Šis poveikis visai nepriklauso nuo žmogų ir jo DNR skiriančio atstumo.

Šios energijos įtaką galima panaudoti sveikai gyvensenai ir alternatyvinės medicinos gydymo procedūroms atlikti.

Šis pranešimas buvo perskaitytas šių metų nacionalinėje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį Vydūno keliu“
Vilimantas Zablockis
Šaltinis: vlmedicina.lt

---